Video

Transkripcija

Planeta Žemė yra kiekvienos gyvybės formos namai,

kurias iš visos visatos mes pažįstame.

Jos amžius siekia trečdalį visos visatos amžiaus

ir, galime visi sutikti,

jog tai yra gražus dalykas.

Tai - sumaigytas daiktas su metaline šerdimi,

ir lengvesne paviršiaus pluta,

suvyniota į menką sluoksnį gryno oro, kuriuo kvėpuojame,

su milžiniškais vandenynais,

derlingais augalais,

įspūdingais kalnais,

šviežio vandens upėmis, srovėmis, ežerais ir vandeningais horizontais,

besisukantis aplink žvaigždę, kuri šildo mus

ir duoda mums energiją.

Bet kaip mūsų namai išvis atsirado,

ir iš ko jie padaryti?

Prieš 4,6 milijardų metų,

Žemė susikūrė iš mirusių žvaigždžių likučių,

kurie susikaupė į milžinišką, purviną dujų debesį.

Šis debesis vis tankėjo savo centre,

kol šiame susiformavo sąauga.

Mažos dalelės pradėjo grupuotis tarpusavyje,

statydamos vis didesnius ir didesnius objektus,

kol jos suformavo tai, ką mes iki šiol vadiname „planetomis".

Šis procesas truko nuo 10 iki 20 milijonų metų,

bet vis dar tebėra pilnai nesuprastas.

Maždaug šiuo metu, kai saulės sistema buvo jauna ir pašėlusi,

milžiniškas objektas, dydžiu panašaus į Marsą,

susidūrė su mūsų namais.

Susidūrimas buvo smarkus,

ir jeigu objektas būtų buvęs kur kas didesnis,

jis būtų galėjęs sunaikinti Žemę.

Įvairios medžiagos pasklido iš Žemės jos orbitoje

ir suformavo Mėnulį -

didžiausią palydovą, lyginant su savo planeta, saulės sistemoje.

Tuo metu Žemė buvo pragariškai karšta,

be perstojo atakuojama asteroidų,

pilna lavos jūrų

bei apgaubta toksiškos atmosferos.

Bet kažkas drastiško įvyko.

Žemė pradėjo vėsti.

Žemės gilumose buvęs vanduo

iškilo į paviršių ir iškrito ant paviršiaus,

kad tik išgaruotų ir vėl pavirstų debesimis.

Milijonai asteroidų nešė vis daugiau ir daugiau vandens į mūsų planetą.

Visas Žemės vanduo yra štai tokio tūrio lyginant su Žeme.

Šiandien

Žemės paviršių dengia 71% vandens

ir 29% žemės.

97.5% yra sūrusis vanduo,

kai tik 2.5% tėra grynas vanduo.

Gryno vandens 69% sudaro ledas ir sniegas,

30% - antžeminiai vandenys,

ir tik maždaug 1% sudaro visą likusį vandenį.

Bet net ir ši dalis yra daugiausia užšalusi.

Tik maža dalis mūsų vandens sudaro upes ir ežerus.

Ir netgi dar mažesnė dalis šio vandens tinkama buitiniam vartojimui.

Taigi, palaipsniui Žemė atvėso,

ant paviršiaus suformuodama plonytę plotą.

Bet Žemės gelmės neatvėso - karšti akmenys vis dar tebe sukūriavo,

judindami plutą ir ją plėšydami.

Šį procesą vadiname “plokščių tektonika”,

ir jis tebevyksta būtent dabar.

Apie tai bus atskiras video.

Dabar sakykime, jog

Žemės pluta sudaryta iš

nemažai milžiniškų plokščių, kurios juda aplink.

Kai jos susiduria, jos trupa ir sukuria aukštus kalnus.

Arba,

smarkiai panyra gilyn į Žemę,

taip sukurdamos gilumas.

Taip susiformavo Everesto kalnas - aukščiausia pasaulyje vieta,

ir giliausia - Marianos įduba.

Mums žvelgiant,

gali atrodyti, jog Žemės kalnai ir įdubos yra neįtikėtinai milžiniški,

bet jeigu pažvelgiame į Žemę didesniu masteliu,

pastebime, jog tai tėra mažyčiai dalykėliai.

Ta dalis, ant kurios stovime, yra pluta,

kurio gylis siekia 50 kilometrų,

nors ji gali varijuoti tarp 5 ir 70 kilometrų.

Beje,

giliausia kada nors žmogaus iškasta duobė

yra 12 262 kilometų gylio.

Po plutos, atsiranda mantija.

Ji yra silikatingas akmeninis kiautas,

kurio storis siekia 2 900 kilometrų.

Ji sudaryta iš paviršinės ir giluminės mantijos.

Paviršinė mantija irgi turi skirtingus regionus.

Tai yra viršutinė dalis, pasižyminti lipnumu ir nešati plutą.

Ji vadinama „litosfera".

Po jos eina „astenosfera",

sudaryta iš mažiau judrios, pagrinde vientisos medžiagos.

Apatinė mantija pasiekia išorinį Žemės branduolį.

Išorinis Žemės branduolys yra skystas geležies ir nikelio sluoksnis,

kurio storis siekia 2 266 kilometrus.

Temperatūros gali siekti nuo 4 000 laipsnių

iki 5 700 laipsnių Celsijaus.

Pačiame centre yra vidinis branduolys.

Jis pagrinde yra vientisas kamuolys,

sudarytas iš geležies ir nikelio lydinio,

kurio spindulys siekia 1 200 kilometrus.

Tai yra 70% mėnulio

ir beveik identiškos Saulei temperatūros.

Jis lėtai auga,

maždaug 1mm per metus greičiu.

Dabar, atitinkamai,

šis mažas sluoksnis, kuris mažas buvusios susilydžiusios mantijos susikristalizavusių produktų sluoksnis,

yra vieta, kur mes gyvename.

Tada, dar yra Žemės magnetinis laukas.

Tai vyra nepastebimas fenomenas,

kuris atspindi milžiniškas aukštos energijos daleles iš Saulės ir kitų šaltinių,

leidžiantis stabiliai gyventi

su palyginti mažu radiaciniu fonu Žemėj.

Bet kodėl jis ten yra?

Iš tiesų, mes nežinome, kodėl taip yra.

Žinoma tik tai, jog tai yra kažkas susijusio su Žemės branduoliu.

Šios metalinės sferos viduryje,

milžiniški elektros kiekiai juda sudėtingais būdais.

Jie ir sukelia magnetinį lauką,

kuris viską ir stabilizuoja, remiantis elektrodinamikos dėsniais.

Visa ši sistema yra vadinama “Dinamo”.

Bet nemanykite, jog mes jau viską žinome.

Kalbant apie orą gniaužiančią informaciją,

kaip apie orą, supantį mus?

Tūrio atžvilgiu,

drėgnasis oras pagrinde sudarytas iš azoto,

deguonies,

argono,

anglies,

skirtingo kiekio vandens garų,

ir mažū kiekių įvairių kitų dujų.

Žmonės yra itin priklausomi nuo žemiausio atmosferos sluoksio -

troposferos - vietos, kur vyksta orai.

Vidutiniškai ji yra 12 kilometrų storio.

Virš viso to yra Stratosfera,

kurioje yra ozono sluoksnis, kuris mus apsaugo

nuo pačių agresyviausių Saulės spindulių.

Virš jos yra mezosfera - šalčiausia vieta Žemėjė,

su vidutine -85 laipsnių temperatūra.

80 kilometrų aukščiau prasideda Ternosfera.

Kosmoso ribos visiškai neturiu aiškių ribų,

bet žmonės nusprendė, jog kosmosas prasideda būtent čia.

Maždaug 100 kilometrų aukštyje Žemė sustoja ir prasideda Kosmosas,

bet atmosfera vis dar tebesitęsia.

Šiame regione galime aptikti jonosferą,

„auroa borealis" sluoksnis,

ir Tarptautinė Kosmoso Stotis,

o pats tolimiausias sluoksnis yra eksosfera,

siekianti net iki 10 000 kilometrų.

Ji sklandžiai susijungia su išorine erdeve,

kurioje visiškai nėra atmosferos.

Atomai ir molekulės šioje teritorijoje yra taip toli,

jog jos gali nukeliauti tūkstančius kilometrų

net ne susidurdamos viena su kita.

Gerai.

Žmonės, dabarties atžvilgiu,

čia gyvena apie 200 tūkst. metų.

Tai yra 0.004% visos Žemės istorijos.

Ne taip ir ilgai.

Taigi, mes esame čia,

gyvename drėgname sluoksnyje ant mažo, šlapio akmens.

Šis akmuo - tai Žemė

Tai - giliausių visatos procesų vaisius,

rezultatas to, ką vadiname kūrimu ir naikinimu,

vykstančiu visoje visatoje, visą laiką,

padedant visatos dėsniams

ir atsitiktiniams įvykiams,

mes esame neįtikėtinai sėkmingi.