Video

Transkripcija

Žmonių egzistavimas yra baisus ir painus.

Prieš kelis šimtus tūkstančių metų, mes tapome sąmoningais ir atsiradome labai keistoje vietoje.

Ji buvo pilna įvairių būtybių - kai kurias galime valgyti, o kai kurios gali suvalgyti ir mus.

Ten taip pat buvo ir skysti dalykai, kuriuos galėjome gerti; dalykai, kuriuos galėjome panaudoti darant kitus dalykus.

Dienos metu dangus turėjo mažą geltoną kamuolį, šildantį mūsų odą.

Naktinis dangus buvo pilnas gražių švieselių

Ši vieta neabejotinai buvo sukurta mums.

Kažkas iš viršaus mus stebėjo.

Mes buvome namie. Tai mus šiek tiek nuramino.

Bet kuo senesni mes tapome, tuo daugiau išmokome apie pasaulį ir save pačius.

Sužinojome, kad spindinčios švieselės nešviečia būtent mums, jos tiesiog tėra.

Sužionojome, jog nesame centro to, ką dabar vadiname visata,

kuri yra žymiai senesnė, negu galvojome.

Supratome, kad mes esam sudaryti iš mažų negyvų dalykų,

kurie sudaro didesnius bei kažkodėl gyvus dalykus,

kad mes tesame dar vienas laikinas laikotarpis istorijoje, trunkančioje milijardus metų.

Su nuostaba supratome, kad mes gyvename drėgname taškelyje, judančiame aplink vidutinio dyžio žvaigždę,

vienoje iš vidutinės galaktikos uodegos ramiame regione, kuri yra galaktikų grupių dalis, kurios niekada nepaliksime.

Ir ši grupė tėra viena iš tūkstančių, kurios sudaro galaktikų supertelkinį

Bet net ir mūsų supertelkinys yra vienas iš tūkstančių, kurį mes vadiname „Regima visata“.

Ši visata gali būti milijonus kartų didesnė, bet mes niekada to nesužinosime.

Galime mėtytis skaičias kaip “du šimtai milijonų galaktikų”,

ar “trilijonai žaigždžių”, arba “bazilijonai planetų”,

tačiau visi šie skaičiai neturės reikšmės. Mūsų smegenys niekada pilnai nesuvoks šių koncepcijų.

Visata yra pernelyg didelė. Jos yra per daug.

Bet dydis nėra pats didžiausias dalykas, su kuriuo mes turėtume susitaikyti.

Tai - laikas, tiksliau - laikas, kurį turime.

Jeigu gyventum iki šimto metų,

turėtum penkis tūkstančius du šimtus savaičių gyvenimo.

Jei dabar tau dvidešimt penkeri, tu turėtum tris tūkstančius devynis šimtus savaičių.

Jeigu mirtum septyniasdešimties, tada tau teliktų du tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt savaičių -

Daug laiko, bet taip pat … ne visai.

O kas po to?

Tavo biologiniai procesai sustos,

ir veiklioji tavo dalis, t.y. tu, nustos būti veikli.

Visa tai išsiskaidys, kol tavęs visiškai nebeliks.

Kai kas tiki, kad mes turime dalį, kurios neįmanoma pamatyti ar išmatuoti,

bet mes niekaip to negalime atrasti/įrodyti, taigi šis gyvenimas gali būti paskutinis,

ir gali būti, jog mes liksime mirę amžinai.

Tačiau tai iš tiesų nėra taip baisu, kaip gali atrodyti.

Jeigu nepameni 13.75 milijardų metų, kurie prabėgo prieš tavo egzistavimą

tuomet trilijardai trilijardų trilijardų metų ateities praeis taip pat greitai po tavęs.

Užsimerk. Suskaičiuok iki 1.

Tiek trunka „amžinai“

Ir kiek mes težinome, pabaigoje, visata pati išmirs ir niekas daugiau nebepasikeis.

Mūsų vaizdo įrašai gali sukelti egzistencinę baimę daugeliui žmonių,

ir paskutinios kelios minutės tikriausiai nė kiek nepadėjo.

Taigi, šiam kartui, mes norime pasiūlyti į visa tai pažvelgti iš kito kampo:

nemoksliško, įsivaizduojamo požiūrio, arba Kurzesagt filosofijos, jei taip nori.

Prašome tai priimti su žiupsneliu druskos; mes nežinom daugiau apie žmonių egzistenciją negu tu.

Mes priešinamės egzistencinei baimei su „optimistiniu nihilizmu“.

Ką mes tuo norime pasakyti?

Na, apibendrinant, nepanašu, jog 200 trilijonų trilijonų žvaigždžių buvo sukurta mums.

Tam tikru atžvilgiu, tai labiau panašu į žiauriausią pokštą, kurį mums iškrėtė egzistavimas.

Mes tapome save suprantančiais, mąstančiais gyviais ir sužinojome, jog ši “pasaka” ne apie mus.

Džiugu žinoti, jog yra tokie dalykai kaip elekronai bei ląstelės sandara,

tačiau nuo to tikrai geriau nepasijusim.

OK, bet kas iš to?

Gauname tik vieną gyvenimą, tai yra baisu, tačiau tai mus išlaisvina.

Jeigu visata pasibaigs “karščio mirtimi”, kiekvienas žeminimas, kurį iškentėjai savo gyvenime bus užmiršas.

Visos klaidos neberūpės pabaigoje.

Visi blogi dalykai, kuriuos padarei, bus panaikinti

Jeigu musų gyvenimas yra viskas ką patirsime, tada tai vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti.

Jeigu visata neturi jokių principų, tada svarbiausi principai yra tie, kuriuos sukursime mes patys.

Jeigu visata neturi reikšmės, tada ją galime sukurti mes.

Žmones tikriausiai nustos egzistuoti ankščiau ar vėliau,

bet kol tai nutiks, mes gauname šansą patirti save ir aplink mus esantį pasaulį.

Mums suteikiama galimybė patirti jausmus, maistą, knygas, saulėlydžius, buvimą kartu.

Vien tik galimybė galvoti apie šiuos dalykus yra savotiškai nuostabu.

Lengva galvoti, jog mes esame atskirti nuo visko, bet tai tiesiog netiesa.

Mes esame tokia pat didelė visatos dalis kaip ir neutroninė žaigždė,

juodoji skylė arba ūkai.

Mes esame daugiau - esame visatos galvojanti bei jaučianti dalis:

svarbiausia visatos dalis.

Mes laisvi visatos dydžio žaidimų aikštelėje,

taigi mes taip pat galėtume siekti būti laimingais ir sukurti savotišką utopiją žvaigždėse.

Mes nežinome visko, ką galima žinoti

Mes nežinome, kodėl visatos taisyklės būtent tokios, kokios jos yra,

kaip atsirado gyvybė, kas yra gyvenimas.

Mes nežinome kas yra sąmonė ir ar mes esame vieni šioje visatoje.

Bet mes galime bandyti surasti keletą atsakymų.

Yra milijardai žvaigždžių, kurias galima aplankyti, išgydyti ligų,

žmonių, kuriems galime padėti, patirti gerų jausmų

bei video žaidimų, kuriuos reikia pereiti.

Mes galime daryti labai daug dalykų.

Taigi, apibendrinant, tu tikriausiai jau sunaudojai nemažą dalį savo laiko.

Jeigu tai yra mūsų vienintelis šansas gyvenime, nėra priežasties nesilinksminti

ir gyventi kiek įmanoma laimingiau.

Papildomi taškai, jeigu kieno nors kito gyvenimą padarei geresnį.

Dar daugiau taškų, jeigu padėsi suformuoti galaktinę žmonių ipmeriją.

Daryk dalykus kurie tave daro laimingą.

Tu nuspręsi ką visa tai reiškia tau.