Video

Transkripcija

Visi mes kartais jaučiamės vieniši.

Kai nerandame prie ko prisėsti per pietus,

kai persikraustome į naują miestą,

arba kai niekas mums neranda laiko savaitgalį.

Tačiau per pastaruosius dešimtmečius, šis jausmas

tapo nuolatiniu milijonams.

Jungtinėje karalystėje 60% 18-34 metų žmonių

pripažįsta dažnai besijaučiantys vieniši.

Jungtinėse valstijose - 46% visos populiacijos

jaučiasi vieniši reguliariai.

Mes gyvename komunikacijos amžiuje

ir nepaisant to, neįtikėtinas skaičius mūsų jaučia atskirtį.

“Vienatvė” ir “buvimas vienu” nėra tas pats.

Gali jaustis patogiai būdamas visiškai vienas

bei nekęsti kiekvienos akimirkos būdamas apsuptas draugų.

Vienatvė yra visiškai subjektyvi ir asmeninė patirtis.

Jei jautiesi vienišas -

tu esi vienišas.

Egzistuoja stereotipas, kad vienatvė ištinka tik tuos,

kurie nežino kaip bendrauti su žmonėmis arba kaip elgtis tarp ju.

Tačiau tyrimai apimantys žmonių grupes rodo,

jog socialiniai įgūdžiai praktiškai nesudaro jokios itakos vystant socialinius ryšius.

Vienatvė gali aplankyti kiekvieną:

Nei pinigai, nei populiarumas, nei galia, nei grožis,

geri socialiniai įgūdžiai, ar puiki asmenybė -

niekas negali tavęs apsauoti nuo vienatvės, nes tai

dalis mūsų biologijos.

1. Kas yra vienatvė?

Vienatvė yra viena ir žmogaus organizmo funkcijų - kaip alkis.

Alkis verčia tave susirūpinti fiziniais poreikiais,

o vienatvė - socialiniais.

Tavo kūnas reaguoja į socialinius poreikius,

nes prieš milijonus metų tai puikiai nurodydavo tavo šansus išgyventi.

Natūrali atranka apdovanodavo tuos mūsų protėvius, kurie dėl išlikimo dirbdavo drauge.

Mūsų smegenys augo ir vystėsi taip, kad

vis geriau ir geriau suprastume ką kiti galvoja ir kaip jaučiasi,

kad užmegstume ir išlaikytume stiprius socialinius ryšius.

Bendravimas tapo mūsų biologija.

Žmogus gimdavo 50-150-ies žmonių grupėje, kurioje dažniausiai likdavo visam gyvenimui.

Gauti pakankamai kalorijų, gyventi šiltai ir saugiai

arba rūpintis palikuoniais, būtų praktiškai neįmanoma gyvenant vienam.

Gyvenimas grupėje reiškė išlikimą, o likimas vienu -

mirtį.

Taigi, išlikimui buvo būtina sutarti su kitais.

Mūsų protėviams pats didžiausias pavojus išlikimui

buvo ne rizika būti suėstam liūto,

o nepritapti grupėje bei būti atstumtam.

Kad to išvengtų, tavo kūnas “išrado” socialinį skausmą.

Šis skausmas yra evoliucinis prisitaikymas prie buvimo atstumtam.

Savotiška sistema sustabdanti tave nuo elgesio,

kuris tave atskirs nuo kitų.

Tavo protėviai, kurie nepritapo gentyje - jautė didesnį socialinį skausmą,

todel jie buvo labiau linkę pakeisti savo elgesį taip, kad nebūtų atstumti ir ištremti iš genties.

O tie, kurie to nedarė, atsiskyrė nuo grupės ir dažniausiai mirdavo.

Štai kodėl tau skauda, kai tave atstumia.

Tiksliau, kodėl vienatvė yra tokia skausminga.

Šis mechanizmas verčiantis kurti ryšius, puikiai veikė didžiąją mūsų istorijos dalį,

iki kol žmonija pradėjo statyti naująjį pasaulį.

2. Modernaus pasaulio trūkumai

Šiandien stebima pasaulinė vienatvės krizė prasidėjo tik vėlyvame renesanse.

Vakarų kultūra pradėjo skirti daugiau dėmesio individui.

Intelektualai atsiskyrė nuo viduramžių kolektyvizmo,

tuo tarpu jauna protestantiška teologija pabrėžė asmenines pareigas.

Ši tendencija dar greičiau augo pramonės revoliucijos metu.

Žmonės paliko kaimus ir laukus, kad dirbtų fabrikuose.

Bendruomenės, kurios egzistavo šimtus metų, pradėjo irti, o miestai plėtėsi.

Mūsų pasauliui tampant moderniu, minėta tendencija augo vis labiau.

Šiandien mes esame pasiruošę keliauti didelius atstumus dėl naujo darbo, meilės ar mokslų

bei paliekame savo socialinę aplinką.

Gyvai susitinkame mažiau žmonių ir sutinkame juos rečiau, nei anksčiau.

Jungtinėse valstijose vidutinis artimų draugų skaičius nukrito nuo 3 draugų 1985 m. iki 2 draugų 2011 m.

Dauguma žmonių į nuolatinę vienatvę pakliūva netyčia.

Tu suaugi ir tampi labiau užsiėmęs darbu, universitetu, romatika, vaikais ir Netflix’u.

Tiesiog - nėra tiek daug laiko.

Patogiausias ir lengviausiai paaukojamas dalykas yra laikas draugams.

Vieną dieną pabundi ir supranti, kad jautiesi atsiskyręs,

kad tau trūksta artimų draugysčių.

Tačiau yra sunku kurti artimas draugystes esant suaugusiu, o tada vienatvė gali tampti nuolatine.

Nors žmonės džiaugasi dėl iPhone’ų ir kosminių laivų,

mūsų kūnai ir protai yra praktiškai tokie pat, kokie buvo prieš tūkstančius metų.

Mes vis dar biologiškai suderinti jaustis gerai būdami drauge.

3. Kaip vienatvė žudo?

Nuoseklūs tyrimai rodo, jog vienatvės sukeltas stresas yra toks pat žalingas

kaip kiti didžiausi pavojai žmogaus sveikatai

Greičiau senstame, vėžys tampa labiau mirtinas, baltymai greičiau nyksta, imunitetas - silpsta.

Vienatvė dvigubai pavojingesnė už nutukimą ir tokia pat pavojinga kaip rūkymas po pakelį cigarečių per dieną.

Pavojingiausia vienatvės dalis ta, jog jai tapus nuolatine, ji maitinasi pati.

Fizinis ir socialinis skausmas naudoja tuos pačius mechanizmus tavo smegenyse.

Abu skausmus jaučiam kaip grėsmę, o socialinis skausmas vos pajaustas pažadina staigų ginybinį elgesį.

Kai vienatvė tampa nuolatinė, tavo smegenys įjungia apsaugos mechanizmą.

Jos pradeda matyti pavojų ir priešiškumą visur.

Bet čia ne viskas.

Atlikti tyrimai rodo, kad kai jautiesi vienišas, tavo smegenys daug geriau reaguoja ir priima socialinius signalus,

bet tuo pačiu joms prasčiau sekasi juos teisingai interpretuoti.

Nors atkreipi daugiau dėmesio į kitus - mažiau juos supranti.

Smegenų dalis, kuri atsakinga už veidų atpažinimą, tampa išderinta ir

įgauna polinkį interpretuoti neutralią veido išraišką kaip priešiką,

taip versdama mažiau pasitikėti kitais.

Vienatvė verčia tave manyti, kad aplinkiniai su tavimi bendraudami turi blogų ketinimų.

Dėl šio priešiškai suvokto pasaulio, gali tapti labiau susitelkęs į save, kad apsigintum.

O tai gali tave kitiems parodyti kaip labiau šaltą, nedraugišką ir nejaukų žmogų, nei iš tikro esi.

4. Tai ką daryti?

Jei vienatvė tapo didele tavo gyvenimo dalimi,

pirmas žingsnis, kurį gali padaryti, tai pasistengti pastebėti tą sūkūrį, kuriame esi įkalintas.

Dažniausiai viskas vyksta taip:

Atskirties jausmas veda prie įtampos ir liūdesio,

kurie verčia tave sutelkti dėmesį išskirtinai į negatyvų bendravimą su kitais.

Tuo pačiu, tai kuria daugiau negatyvių minčių apie save ir kitus,

kurios keičia ir tavo elgesį:

Pradedi vengti bendravimo, o tai veda prie stipresnio atskirties pojūčio.

Šis nesibaigiantis ciklas tave vis labiau įtraukia ir iš jo pabėgti darosi vis sunkiau.

Dėl šio pojučio sėdi toliau nuo kitų klasėje.

Neatsiliepi telefonu, kai skambina draugai

Atsisakai draugų kvietimų iki kol jų nebesulauki

Kiekvienas iš mūsų turi istoriją apie save.

Jei tavo istorija tampa “visi mane atstumia”, pasaulis atspindi kaip tik tai.

Taip išorinis pasaulis tampa tuo, kaip jautiesi viduje.

Tai bjaurus, lėtai veikiantis procesas, kuris trunka kelis metus ir gali baigtis depresija

bei tokia proto būsena, kokia trukdo kurti ryšius net jei jų ilgiesi.

Pirmas žingsnis, kurį gali žengti link pasveikimo,

yra pripažinimas, kad vienatvė yra visiškai normalus jausmas, kurio nereikia gėdytis.

Tiesiog - absoliučiai visi yra bent kažkuriame gyvenimo etape jautęsi vieniši.

Tai yra universali žmogiška patirtis.

Tu negali pašalinti ar tiesiog ignoruoti jausmo, iki kol jis magiškai praeis,

bet gali priimti tą faktą, kad šitaip dabar jautiesi ir pašalinti šio jausmo priežastį.

Gali pats stebėti kur sutelki savo dėmesį

ir patikrinti ar selektyviai susikoncentruoji ties negatyviais dalykais.

Pavyzdžiui, ar tas pokalbis su kolege tikrai buvo negatyvus?

O gal jis buvo neutralus? Gal net pozityvus?

Koks tiksliai buvo pokalbio turinys? Ką tas žmogus sakė?

Ar pasakė kažką blogo? Ar tu pridėjai papildomos reikšmės tiems žodžiams?

Gal pašnekovas nereagavo negatyviai, o tiesiog skubėjo?

Toliau tavo mintys apie šį pasaulį:

Ar lauki iš kitų tik blogų ketinimų?

Ar patekus į socialią situaciją jau esi nusprendęs kaip ji baigsis?

Ar savaime manai, kad kiti nenori tavo kompanijos?

Ar stengiesi išvegti būti įskaudintas ir nerizikuoji atsiverti kitam?

Ir, jei taip, ar gali pasistengti suteiki kitiems bent šansą?

Ar gali tiesiog tikėtis, kad jie nenusistatę prieš tave?

Ar gali surizikuoti ir būti atviras bei pažeidžiamas vėl?

Ir pagaliau - tavo elgesys:

Ar vengi progų leisti laiką su kitais?

Ar ieškai preteksto atsakyti “ne” į kvietimus?

Ar atstumi kitus stengdamasis apsisaugoti?

Ar elgiesi taip, lyg tave pultų?

Ar tu ieškai naujų ryšių, ar tiesiog susitaikei su situacija?

Žinoma, kiekvienas žmogus ir jo situacija yra unikali bei kitokia,

todėl vien žvilgsnio atgal gali nepakakti.

Jei manai, kad negali pats įveikti savo problemos, prašau, pasistenk gauti profesonalios pagalbos.

Tai ne silpnumo ženklas, o atvirkščiai - drąsos.

Kad ir kokiu kampu žvelgsime į vienatvę,

kaip į vien individo problemą, kurią reikia spręsti vardan didesnės asmeninės laimės,

ar kaip į visuotinės sveikatos krizę, tai vistiek yra tema, kuri nusipelno daugiau dėmesio.

Žmonės pastatė pasaulį, kuris trumpai tariant yra nuostabus

ir nei vienas mūsų sukurtas blizgutis negali patenkinti arba pakeisti

paprasčiausio biologinio poreikio žmogiškam ryšiui.

Dauguma gyvūnu gauna viską ko jiems reikia fizinės aplinkos.

Mes gauname tai, ko mums reikia, vienas iš kito.

Ir mums reikia statyti šį žmonių pasaulį remiantis būtent tuo

Pabandykime kai ką kartu: užmegzkime ryšį dar šiandien.

Nesvarbu, ar jautiesi vienišas, ar tiesiog nori praskaidrinti kažkieno dieną

Parašyk draugui, su kuriuo seniai nekalbėjai.

Paskambink šeimos nariui, nuo kurio nutolai.

Pakviesk draugą iš darbo kavos

Arba nueik kur nors, kur paprastai bijai arba per daug tingi nueiti

į RPG renginį (Fantastų renginį), ar į sporto klubą.

Visi esame skirtingi, todėl tu geriau žinai, kas tau tiks.

Gal nieko gero iš to neišeis, bet nieko tokio -

• nedaryk to su kažkokiais lūkesčiais.

Tikslas yra tiesiog labiau atsiverti, patreniruoti tavo “ryšius kuriančius raumenis”, kad jie su laiku darytųsi stipresni.

Arba padėk juos treniruoti kitiems.

Mes norime rekomenduoti dvi knygas, kurias skaitėme ruošdami šį video:

“Emotional first aid” parašyta Guy Winch. Knyga, kuri paliečia daugelį temų,

tarp jų ir kaip tvarkytis su vienatve būdais, kurie mums pasirodė naudingi ir įgyvendinami.

Ir “Loneliness, human nature and the need for social connection”

parašyta John T. Cacioppo ir William Patrick.

Tai linksma mokslinė biologinių priežasčių, dėl ko jaučiamės vieniši, apžvalga.

Kaip tai pasklido visuomenėje ir ką mokslas sako apie tai, kaip to išvengti.

Nuorodos abiems knygoms - video aprašyme.

Ačiū, kad žiūrėjote! Nepamirškite prenumeruoti!